Troškūnų (Trashkon [Yid]) valsčius minimas jau 1512 metais ( Vilniaus sinodo aktuose ). Manoma, kad tai gali būti ir ne dabartinio Troškūnų miestelio, bet vietovės prie Vilniaus pirmasis paminėjimas dokumentuose. 1566 m. kovo 29 d. Aleksandrui Fedorovičiui Vladykai - Žygimanto Augusto (Lenkijos karalius (1548 –1572 m.) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544 –1572 m.) pareigūnui, kuris buvo pasiųstas į Krymo totorių Ordą ir ten "ilgam sulaikytas", leno teise buvo duoti trys Pienionių valsčiaus kaimai, iš jų - Troškūnai ("Troszkuncy") ir Surdegis. Tuo metu Troškūnuose surašyti 6 valakai. Vadinasi, tai buvo mažas kaimas.
1591 m. dokumentuose pirmą kartą paminėtas Troškūnų dvaras.
Vietovė į miestelį išaugo XVII-XVIII a., kuomet 1696 m. įsikūrę vienuoliai bernardinai pastatė vėlyvojo baroko Švč.Trejybės bažnyčios ir vienuolyno ansamblį, įkūrė mokyklą, išaugusią į gimnaziją. Šioje mokykloje mokėsi Eliziejus Liutkevičius (g.1825 m. Lapiškių dvare, Pabiržės valsč.), vėliau tapęs dailininku ir sukilėlių vadu.Troškūnuose bernardinų vienuolynas buvo pastatytas 1698 metais. Tai buvo medinis vieno aukšto pastatas. Tada miestelis vadinosi Vladislavovu – Troškūnų dvaro savininko, Vladislovo Sakalausko, 1696 metais pasikvietusio vienuolius, garbei. Prie vienuolyno veikė mokykla ( 1782 m. mokėsi 32, 1784 m. - 33, 1796 m. – 128, 1825 m. – 555 mokiniai). 1807 m. paversta kolegija. 1829 m. ji gavo gimnazijos teises, o 1840 m. perkelta į Panevėžį. Tačiau ir toliau Troškūnuose veikė parapinė mokykla, kurioje 1880 m. mokėsi 58 mokiniai. Medinė bažnyčia ir vienuolynas išsilaikė iki 1743 metų gaisro. Po remonto pastatai dar stovėjo iki 1770 metų, kada gaisras liepos mėnesį juos galutinai sunaikino. Tais metais pradėtas statyti mūrinis vienuolyno vakarinis korpusas. Jis užbaigtas 1773 m. (ar 1772 m.). Jame buvo vienuolyno vyresniojo – gvardijono butas bei refektoriumas (vienuolyno salė, valgomasis). 1789 metais vienuoliai su parapijiečiais, vadovaujami bernardinų gvardijono Dominyko Dambrausko, pastatė naują mūrinę baroko stiliaus bažnyčią (architektas Martynas Knakfusas). Ją pastatyti padėjo Troškūnų dvaro savininkas Petkevičius. 1802 metais Ukmergės seniūnas Ignotas Morikonis savo lėšomis Rygoje nuliedino varpą, pavadintą “Ignotu”, sveriantį 1600 svarų. Bažnyčia Vilniaus vyskupo pagalbininko Dovydo Pilkausko buvo 1803 metų rugpjūčio 2 d. pašventinta Švč.Trejybės vardu. Apie 1850 metus Troškūnų parapijoje buvo 3130 tikinčiųjų, 57 kiemai, 46 bajorijos viensėdžiai, 15 palivarkų ir 210 dvarininkų žinioje esančių valstiečių šeimų. Bernardinų vienuolynas 1864 metų lapkričio 11 d. generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu buvo uždarytas. Uždarė gruodžio 18 dieną. Kaip rašė vysk. M.Valančius, taip buvo padaryta dėl to, kad “Troškūnų bernardinai nedraudė jiems priklausomoje bažnyčioje giedoti giesmes, priešingas valdžiai. Sukilėlių būrio vyresnysis Mineika 1863.V.6. užėjęs į vienuolyną ir buvęs priimtas. Bažnyčioje matyta keturi ginkluoti sukilėliai. Todėl Troškūnų vienuolynas, žalingas valdžiai, panaikintinas”. Paskutiniai Troškūnų bernardinai buvo išsiųsti į kitus vienuolynus: du į Palėvenę, penki į Agluoną, penki į Kretingą. Dalis pastatų palikta parapijos reikalams, kitus nusavino rusų valdžia. Po 1875 metų gaisro buvo nugriautas vakarinis vienuolyno korpusas, kuris, kaip spėjama, buvo pastatytas buvusioje medinio vienuolyno vietoje. 1894 ir 1908 m. vyko bažnyčios ir vienuolyno remontas.
XX amžiuje bernardinų vienuolynai veikė tik Kaune ir Troškūnuose. 1929-1937 metais Troškūnuose buvo įsikūrę pranciškonai. Jie įsteigė prieglaudą.
Pinsko stalininkas Leonas Vaina 1710 metų rugpjūčio 3 d. testamentu Troškūnų ir kitų dvarų žemes užrašo įvairiems giminėms. Po kelių metų kiti Vainos bylinėjasi dėl šio dvaro su Vilniaus vaivadijos vaisku Mykolu Taujanskiu. 1738-1743 m. pakamaris Juozapas Sakalauskas bylinėjosi su giminėmis dėl palikimo iš Raguvos ir Troškūnų dvarų. 1743 m. Troškūnuose buvo 3 sodybos, karčema. Iš 1744 metų Vilniaus sinodo sąrašų matyti, kad tada Troškūnų parapija priklausė Ukmergės dekanatui. 1747 m. gegužės 27 dieną Ukmergės medžioklis Mikalojus ir Elžbieta Šemetaitė Petkevičiai pardavė Troškūnų dvarą su miesteliu ir Žempučių, Vaidlonių, Stukonių, Troškūnėlių ir kitais kaimais Jeronimui ir Elžbietai Petkevičiams. Ukmergės pavieto maršalka Jeronimas Petkevičius turėjo Obelių, Kamajų, Troškūnų dvarus ir visus juos paliko sūnui Ignui, o duktė vienuolė ir išeidama iš namų gavo pasogą. 1811 metų gegužės 17 dieną Benediktas Petkevičius pardavė dvarą ir miestelį Juozapui Hoppenui. Pardavimo dokumente minimi bravoras, malūnas, miškas ir Stukonių, Mažonių, Mašinkų, Troškūnėlių ir kiti kaimai. Parapijoje apie 1850-uosius, Bostono enciklopedijos teigimu, buvo 3130 tikinčiųjų. Tų metų sausio 23 ir gegužės 14 d. Ukmergės teismo patvirtintas Darjos Hoppen ir Liudviko Brunovo pakvitavimas, kad Stanislovas, sūnus Andriejaus, Montvila – Troškūnų dvaro pirkėjas, sumokėjo du tūkstančius rublių sidabru ir pilnai su jais atsiskaitė. Taip Stanislovas Motiejus ir Aleksandra Daugėlaitė Montvilienė, turėdami 4 sūnus, ėmė valdyti Troškūnų dvarą su 2565 dešimtinėmis žemės ir 169 valstiečiais.
Montvilų herbas Kolumna
Vyriausias Stanislovo Motiejaus sūnus Stanislovas Adomas gimė 1841 metais. 1863 metų sukilimo dalyvis - įsijungė į
Zigmo Sierakausko vadovaujamą sukilėlių būrį, buvo sužeistas. Po sukilimo paveldėjęs iš tėvo Troškūnų dvarą, persikėlęs į jį, užsiėmė labdaringa veikla ir tęsė tėvo pradėtą verslą spirito varykloje, malūne bei mielių fabrike. Pagal 1893 metų anketos duomenis, dvare buvo gaminamas
sviestas (laikoma 150 galvijų)[1].
XIX-XX a. Troškūnai - valsčiaus centras, miestelis su visomis reikalingomis įstaigomis. 1831 metų gegužės 31 dieną atvykę į Troškūnus, visą savaitę čia išbuvo V.Bortkevičiaus ir V.Brochockio vadovaujami sukilėliai. 1863-1864 metų sukilimo metu valsčiuje vyko didelės kovos su rusų kariuomene. Bajoras Benediktas Olšauskas (Piorun) balandžio mėnesį suorganizavo sukilėlių būrį. Šis apie 30 žmonių būrys Raguvos miške prisijungė prie Z.Sierakausko (Dolengos). B.Olšauskas, gimęs apie 1840 m., buvo dvarininkės M.Kupstienės Pajuostės palivarko (Troškūnų valsč.) administratoriumi. K.Maleckio (Kasperovičiaus) būriui gegužės 31 (birželio 12) dieną prie Vašuokėnų teko kautis su pulkininko Tenerio daliniu (S.Zielinskis mini pulk. Michailovskio dalinį). Šis persekiojo sukilėlius iki Šventosios upės. Žuvo 6 sukilėliai.
Dominyko Maleckio (Vilkovičiaus) būrys, 1863 m. gegužės mėn. stovėdamas Troškūnų apylinkėse, sunaikino valsčiaus dokumentus.
Dominykas Felicijonas Maleckis
Rudenį Dominyko Felicijono
Maleckio vadovaujamas sukilėlių būrys buvo apsistojęs Troškūnų miškuose. 1863 m. rugpjūčio 21 d.
(pagal naująjį kalendorių – rugsėjo 3 d.) jo būrio sukilėlis Jonas
Labanauskas pateko į nelaisvę ir po trijų dienų buvo pakartas Troškūnuose. Po
to D. F. Maleckio būrys sunaikino Puponių (Kupiškio r.) ir Troškūnų valsčių dokumentus,
perėmė visus Troškūnų valsčiaus pinigus ir pakorė Troškūnų tūkstantininką,
kenkusį sukilėliams.
Prie Troškūnų šiam būriui 1863 metų spalio 26 ( lapkričio 7 ) dieną teko kautis su kapitono Levašovo vadovaujamu daliniu, kurį sudarė kuopa pėstininkų ir ½ eskadrono ulonų. Buvo užmušti keli sukilėliai ir vienas pateko į nelaisvę. 1863 metų rugsėjo 1 ( 13 ) dieną Edvino Vžesnievskio (Sapero) raitelių būrys (buvo gerai ginkluotas) kovėsi prie Troškūnų su rotmistro Iznoskovo vadovaujamu daliniu - būriu ulonų ir 10 šaulių. Kariniais duomenimis tose kautynėse kariuomenė nuostolių neturėjusi, o buvo paimti į nelaisvę trys sukilėliai, daug jų žuvusių gulėjo laukuose. E.Vžesnievskio būrį sudarė 30 dvarininkų, 30 šlėktų ir 40 valstiečių. Šie gerai aprengti ir apginkluoti sukilėliai turėjo nukauti nemažai priešų. Todėl kariuomenės pateikta ataskaita ko gero labai perdėta. Rudenį prie šio būrio prisijungė kitų caro kariuomenės išblaškytų sukilėlių likučiai. Tokiu būdu vienoje vietoje susitelkė žmonės, dalyvavę sukilime nuo pat jo pradžios – M.Končia (pasitraukęs iš sukilimo, slapstėsi Rygoje, mirė Paryžiuje), K.Lukošiūnas (Dusetų kaimo valstietis, vadovavo daugiau kaip 200 žmonių būriui), B.Olšauskas (ėmė vadovauti būriui, 1863 m. pabaigoje Vžesnievskiui pasitraukus į užsienį), A.Pomarnackis. Rugpjūčio pabaigoje į Vžesnievskio būrį įstojo Povilas Červinskis (Sova), pradžioje eiliniu, vėliau – puskarininkiu. Rugsėjo pabaigoje Vžesnievskis paskyrė jį atskiro būrio vadu ir pavedė organizuoti sukilėlius Zarasų apskrityje. 1864 m. jis buvo pakartas Užpaliuose (Ukmergės apskr.), kun. Pranciškaus Staškovskio, Užpalių klebono, slapta palaidotas kapinėse.K.Puslovskio vadovaujamas 24 žmonių būrys 1864 m. gegužės 30 ( birželio 11 ) dieną buvo užėjęs į Boufalo valdomą Pajuostės dvarą pasiimti maisto ir grįžo į mišką. Gavęs apie tai žinių, Raguvėlėje buvęs esaulas Grekovas su kazokais vijosi sukilėlius.
1875 m. įsteigtas kredito kooperatyvas.
1902 m. Povilas Gabrėnas Troškūnuose atidarė vaistinę.
1897 metais Troškūnuose gyveno 779 žydai, o 1903 m. iš viso Troškūnuose gyveno 1040 gyventojų.
Yosef/Yosel (Yashe) Kozhenetz gimė apie 1857 metus Troškūnuose (Trashkun). Jis vedė Golda Itzikovich (gimė 1855 m. Troškūnuose). Abu mirė taip pat Troškūnuose - Yoselis mirė 1931 metų lapkričio 17 d., o Golda mirė 1931 m. gruodžio 29 d.
Yosef ir Golda Kozhenetz
Troškūnų dvaras 1905 m. buvo išnuomotas sulenkėjusiam vokiečiui O.Heningsui.
Apie 1906 m. dvarininkas Stasys Montvila (g.1882 06 09, mirė apie 1923 m.) Troškūnų dvare įkūrė vargšų vaikų lietuvišką-lenkišką mokyklą. Joje buvo trys skyriai, mokėsi apie 200 vaikų. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo apgriauti Troškūnų dvaro rūmai. 1926 m. pastatyti nauji dvaro rūmai prie Juostos upės. 1935 metais dvaro savininku tapęs Stanislovo Adomo brolio Aleksandro sūnus Stanislovas Montvila, vedęs Komaraitę, dvarą valdė iki 1940 metų nacionalizacijos.
1918 m. vasario 16 d. paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę reikėjo apginti nuo išorės priešų. Pirmasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą. Vokiečių kariuomenė traukėsi iš Lietuvos, o paskui ją iš Rytų slinko Raudonoji armija. Lietuvai labai reikėjo savos kariuomenės. Todėl jaunuoliai buvo pašaukti stoti į ją savanoriais. Savanoriai K.Ladauskas, Astrauskas, Jurgis Binkys, Kazimieras Imbrasas, Vitkauskas, Petras Tunkevičius, Tamašauskas, Mulevičius, J.Skaržauskas, Jurgis Kirtiklis ir kiti vėliau gavo žemės iš aplinkinių dvarų.
Kazimieras Imbrasas 1929 m.balandžio 10 d.
Kaip Lietuvos kariuomenės savanoris Žiedoniuose (iki XX a. vidurio kaimas buvo vadinamas Žempučiais) gavo žemės, įsikūrė ir iki gyvenimo pabaigos gyveno Vyties Kryžiaus kavalierius Vincas Bulka (1889-1955).1920 m. lapkričio 21 dieną susidūrime su prasiveržusiais lenkais Troškūnuose žuvo šauliai Jonas Budrevičius, Petras Liktoras, Antanas Miškeliūnas, Petras Tunkevičius ir Antanas Žarskus. P.Tunkevičius ir P.Liktoras buvo palaidoti miesto centre, Nepriklausomybės sodelyje. Ten ir paminklas buvo pastatytas. Prie jo iki 1941 metų vasaros vykdavo tautinių švenčių iškilmės. Po Antrojo pasaulinio karo paminklas nugriautas, palaikai perkelti į Troškūnų kapines.
Troškūnų šaulių Petro Liktoro ir Petro Tunkevičiaus laidotuvės 1920 m. lapkričio 24 d. Aniceto Petkūno nuotr.
Troškūnai, kaip valsčiaus centras, buvo Panevėžio apskrities sudėtyje. Viršaičiu iki 1922 metų dirbo Zlatkus, vėliau Petras Pabarška (apie 1928 m.), Antanas Baranauskas (apie 1935 m.), Valiauga, J.Kirtiklis. Pagrindinės įstaigos – valsčiaus raštinė, daboklė ir policijos nuovada, paštas, Troškūnų miškų urėdija ir Šimonių girininkija, vaistinė, apie 1931 metus atidarytas akušerijos punktas, nuo 1939 metų pradėjo dirbti ir gydytojas.
Iki Antrojo pasaulinio karo Troškūnuose gyveno apie 120 žydų šeimų.
Išvykstančiųjų į Palestiną (sionistinių pionierių (chalutzim) - Nachmano Syrkino teorijos - šalininkai) Troškūnų filialas, 1930 metų balandžio 26 d.
Lietuvą okupavus vokiečiams, viršaičiu tapo Povilas Kirtiklis. 1941 m. vasarą sudarytas lietuvių aktyvistų savigynos būrys, kuriam vadovavo Vladas Parojus. Jam padėjo A.Slučka, Jonas Stanevičius, Mamaniškis, Donelavičius, Žeimys, vargonininkas Juozas Rudėnas, Antanas Lupeikis. Būrio štabas buvo įsikūręs mokyklos antrame aukšte (dabar multifunkcinis centras). Vadas Vladas Parojus 1941 m. liepos 10 d. šiame pastate nušovė 10 čia kalintų žydų.[2]
Vermachto Rytų krašto (Ostlando) karo vado 1941 m. liepos 30 d. įsakymu visos lietuvių ginkluotosios pajėgos buvo perimtos SS ir policijos vado Lietuvoje gen. mjr. L. Wysockio žinion. Tiesioginiu savisaugos dalinių viršininku buvo paskirtas vokiečių rezervinės policijos 11-ojo bataliono vadas mjr. Franzas Lechthaleris. Iš septynių Tautinio darbo apsaugos (TDA) 1-ojo bataliono kuopų Kaune rugpjūčio 7 d. buvo sudaryti du pagalbinės policijos tarnybos batalionai (1-ojo vadas majoras K. Šimkus, 2-ojo – majoras Antanas Impulevičius, po savaitės suformuoto 3-iojo – kpt. Antanas Švilpa).[3]
1942-1943 m. Troškūnų valsčiaus valdyboje sekretoriumi dirbo Antanas Slučka.
Vokiečiai suvarė visus miestelio žydus į mokyklos patalpas. Jie valė gatves bei dirbo kitus darbus. Vėliau visi žydai geležinkeliu buvo išvežti. Nė vienas į Troškūnus negrįžo. Keletas sušaudytų žydų palaidota Troškūnų žydų kapinėse Smėlynės kaime.
Karo metu Troškūnų ir Dabužių miškuose slapstėsi raudonieji partizanai (“Gražinos” junginys). Juos suorganizavo per frontą iš Tarybų Sąjungos permestas Kazimieras Štaras (g.1908 m. Filadelfijoje). Jis buvo junginio ir I būrio komisaru. 1944 m. birželio 11 d. K.Štaras ir kulkosvaidininkas J.Kepalinskas buvo nušauti, o V.Tamašauskas sužeistas. Abu žuvusiuosius palaidojo miestelio aikštėje, jiems pastatė paminklinį akmenį. K.Štaro vardu buvo pavadintas vienas kolūkis. Atgimimo laikais, palaikus iš aikštės perkėlė į Anykščius, paminklinį akmenį pašalino. Raudonųjų partizanų “Gražinos” junginio būriui vadovavo iš Gurskų kaimo kilęs Povilas Binkis, Juozo g. 1920 m. Raudonaisiais partizanais buvo Juozas Vilčinskas ir kt.
Troškūniečiai buvo Lietuvos laisvės armijos bei generolo Povilo Plechavičiaus 1944 m. pradžioje organizuotų lietuvių būrių kovai su okupantais (Vietinės rinktinės) nariais (Albinas Kubilius, Antanas Slučka, Zenonas Gailiušis ir kt.). Nuo 1942 m. Lietuvos laisvės armijos (LLA) Troškūnų valsčiaus organizacijai priklausė ir Augustas Bernadišius iš Pasausių kaimo. Jiems vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas A.Švilpa, kilęs iš Umėnų kaimo.
Raudonoji armija Troškūnus užėmė 1944 m. liepos 22 d. Tarybų valdžios vietinių organų funkcijas iki 1948 m. rinkimų vykdė LTSR vyriausybės skirtas vykdomasis komitetas, kurį sudarė daugiausia iš kitur atsiųsti žmonės. Atsiranda Troškūnuose ir Valstybės saugumo komisariatas, LKP (b) Troškūnų valsčiaus komitetas, milicija. Pirmuoju valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininku buvo Jonas Gailiušis, komunistų partijos sekretoriumi – Bronius Kirtiklis, komsorgu - Genys. 1944 m. sukurtas naikintojų bataliono būrys. Vienas aktyviausių
šio būrio (valsčiaus liaudies gynėjų, stribų, skrebų) narių buvo Lionginas Petrauskas, g.1905 m. Troškūnuose.4 1946 metais Troškūnuose įsikuria MVD vidaus kariuomenės 4-osios šaulių divizijos 25-ojo šaulių pulko būrio įgula, kuri kovojo su partizanais. Troškūnų MVD viršininku buvo majoras Majorov. Šiaulių srities MGB Troškūnų rajoninio skyriaus operįgaliotiniu dirbo leitenantas Kazlauskas. 1950-1959 m. Troškūnai - rajono centras.
Dar 1944 m. Antanas Slučka suorganizavo 20-25 ginkluotų vyrų būrį ir ėmė budėti naktimis. Rudenį jie jau buvo miškuose. Partizanais tapo penki broliai Slučkos iš Troškūnų miestelio, keturi broliai Stanevičiai iš Nevėžnikų kaimo, keli broliai Slučkos iš Petkūnų, Dailidėnai iš Girelės, Labakojai iš Umėnų kaimo, Jėčiai iš Mileikiškių, Kubiliai iš Pajuostinio kaimo ir daugelis kitų. 1944 m. spalio 4 d. Antano Slučkos vadovaujami partizanai Vaidlonių kaime P. Vaičiūno sodyboje užpuolė ten buvusius sovietinės kariuomenės karininkus – tai buvo pirmasis Troškūnų krašto partizanų kovinis žygis.
1945 m. sausį A. Slučka suvienijo atskirus Troškūnų valsčiaus pasipriešinimo sovietinei okupacijai būrius į stambų partizanų dalinį ir buvo išrinktas jo vadu. Ta pirmoji partizanų formuotė nuo 1945 m. liepos buvo pavadinta Šarūno rinktine, priklausė Vytauto apygardai, tuo metu jai priklausė apie 100-120 partizanų. Rinktinės būriai veikė Kupiškio ir Rokiškio, Anykščių, Kavarsko ir Troškūnų apylinkėse.
Apie
Troškūnus veikęs P.Mameniškio-Girėno 20 partizanų būrys iširo dar 1945 m. birželio mėn., kada
vadas prie Dabužių k. (Kavarsko vls.) buvo rimtai sužeistas ir nebegalėjo
toliau vadovauti. Prie jo liko tik 2 partizanai, o likusieji perėjo į
Barzdos ir kitus būrius.
Troškūnų
Partizanų būrys, vadovaujamas J.Stanevičiaus-Dėdės (Vaitkaus) veikė Troškūnų
vls. Vašuokėnų, Naujasėdžių ir Aleksandruvkos miškuose, Vašuokėnų, Vaidlonių ir
kitų kaimų apylinkėse. Būrys palaikė ryšius su kaimyniniu Surdegio
partizanų daliniu, vadovaujamu Žaibučio (Panevėžio LLA). Troškūniečių būrys
kartu buvo ir vadovybės apsaugos bei ypatingasis dalinys. Rinktinės
štabas nuo 1946 m.
pavasario laikėsi kartu Vašuokėnų miške. Tuo metu J.Stanevičius-Vaitkus buvo
paskirtas ir 1-os Gražinos kuopos vadu.
Į Gražinos
kuopos sudėtį įėjo Stepono Jočio - Barzdos 20 partizanų būrys, veikęs Troškūnų vls.
Melaikiškių/Milaikiškių, Vaidlonių, Nakonių k. ir Raguvos vls. Juostininkų
k. 1945 m.
liepos mėn. po kautynių būrys buvo išskirstytas skyriais: Albino Milčiuko-Tigro
(4 partizanai), Broniaus Dailidėno-Meškino (5 partizanai) ir Juozo Jočio-Uosio
(11 partizanų, tarp Troškūnų ir Juostininkų k.). Iki 1946 m. vasario mėn. būrio
12 partizanų laikėsi bunkeryje Juostininkų miške.
Zuzana ir Joana Railaitės
Daugelis troškūniečių partizanų žuvo 1947-1949 metų laikotarpiu, kai kurie buvo suimti. Nelygioje kovoje krito ne tik apygardos vadai, bet ir visi Algimanto apygardos štabo pareigūnai. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo sulaukė tik vienas apygardos štabo narys troškūnietis Albinas Kubilius, kalėjęs Vorkutos lageriuose. Jis mirė Troškūnuose 1993 m.
Dar iki galo nesuskaičiuotos visos aukos, bet galima manyti, kad 1945-1952 metais žuvo, atsidūrė kalėjimuose, tremtyje keletas šimtų buvusio Troškūnų valsčiaus žmonių.
Troškūnų kapinėse palaidoti partizanai:
1. Liudvikas Bajoriūnas Kilbukas, Jono. Gimė Margių k., Anykščių vls., gyveno Troškūnų miestelyje. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Traidenio būrio, vėliau Butageidžio kuopos partizanas. Žuvo 1949 m. balandžio 6 d. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse, dabartinių kapinių teritorijoje.
2. Povilas Jonelis Tūzas, Juozo, g.1926 m. Nakonių k., Troškūnų vls. Žuvo 1948 m. kovo mėn. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse, dabartinių kapinių teritorijoje
3. Vytautas Jonelis Vilkas, Juozo, g.1928 m. Nakonių k., Troškūnų vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Kęstučio būrio partizanas. Žuvo 1950 m. Naujasodžio vnk. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse, dabartinių kapinių teritorijoje.
4. Juozas Jočys, g. 1914 m. Žuvo 1950 m. Naujasėdžio kaime. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse dabartinių Troškūnų miestelio kapinių teritorijoje. 1992 m. sutvarkytoje bendroje kapavietėje palaidojimo vietą ženklina vardinis kryžius (autorius Eligijus Smetona).
5. Steponas Jočys, g. 1921 m. Žuvo 1946 m. birželio 6 d. Skamarokų miške. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse dabartinių Troškūnų miestelio kapinių teritorijoje. 1992 m. sutvarkytoje bendroje kapavietėje palaidojimo vietą ženklina vardinis kryžius (autorius Eligijus Smetona).
6. Juozas Jurkštas Papartis, Jono, g.1928 m. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse, dabartinių kapinių teritorijoje.
7. Stasys Jurkštas Uosis, Jono, g.1923 m. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse, dabartinių kapinių teritorijoje.
8. Antanas Karvelis Vachmistras, Igno, g.1922 m. Survilų k. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse, dabartinių kapinių teritorijoje.
9. Pranas Levandavičius Vyturys, Prano, g. Pajuostinio k. Žuvo 1949 m. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse, dabartinių kapinių teritorijoje.
10. Romualdas Mačiulis Papūnė, Petro, g.1914 m. Laukagalių k. Žuvo 1949 m. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse, dabartinių kapinių teritorijoje.
11.Antanas Pasmokis (1913-1947), būrio vadas.
12. Balys Ramanauskas Narutis, g.1923 m. Žuvo 1949 m. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse, dabartinių kapinių teritorijoje.
13. Bronislovas Strolė Audra, Vėtra, Julijono, g.1924 m. Žuvo 1950 m. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse, dabartinių kapinių teritorijoje.
14. Mykolas Šileika Kaimynas, Petro, g.1911 m. Umėnų k. Žuvo 1953 m. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse, dabartinių kapinių teritorijoje.
15. Povilas Tunkevičius Kastantas, Mato, g.1916 m. Paskutinis Šarūno rinktinės vadas (nuo 1949 metų rudens). Žuvo 1950-09-30 Margavonių k., Viešintų valsčiuje. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse, dabartinių kapinių teritorijoje.
16. Juozas Valonis Merkys, Jono, g.1921 m. Jovarų k., Subačiaus vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Kęstučio būrio vadas. Žuvo 1952 m. sausio 22 d. Jovarų k. Palaikai buvo palikti Petkūnų miške, paskui užkasti žvyrduobėse, dabartinių Troškūnų kapinių teritorijoje.
1941 m. vokiečiai sušaudė komunistą Petrą Ladauską.
Pokaryje prasidėjus kolektyvizacijai, daugelis neteko prie miestelio turėtų žemės sklypų, gyvulių. Pirmieji į kolūkius suvaryti Stukonių (1948 m. "Pirmūno" kolūkis, 1953-1960 m. "Pažangos"), Vaidlonių (1949 m. P.Cvirkos kolūkis), Mileikiškių, Tešliūnų (1949 m. kolūkis "Darbininkas", vėliau K.Štaro kolūkis), Latavėnų (1949 m. balandžio 2 d. kaimas buvo įjungtas į kolūkį "Naujas kaimas", vėliau iki 1992 m. priklausė "Aukštakalnio" kolūkiui) ir kitų kaimų valstiečiai. Troškūnų dvare kūrėsi tarybinis ūkis. Nuo 1950 m. rugpjūčio 9 d. iki 1990 m. vasario 9 d. Vaidlonys buvo K. Štaro kolūkio centrinė gyvenvietė.
1950 m. birželio mėn. Rusijos pavyzdžiu Lietuvoje įkūrus 4 sritis ir 88 rajonus bei kiekviename įsteigus MGB skyrius, Troškūnai tapo rajono centru. Vytauto gatvėje pastatyti vykdomojo komiteto rūmai (dabar slaugos ligoninė) bei bendrabutis proftechninės mokyklos moksleiviams, rytinėje miestelio pusėje – trijų aukštų vidurinė mokykla. 1956–1959 m. Troškūnų rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininku dirbo Vytautas Pranciškus Lukaševičius. 1958-1960 m. Jaroslavas Markuckas (1928-2008) buvo Troškūnų rajono vykdomojo komiteto Liaudies švietimo skyriaus vedėjas. Vėliau, panaikinus Troškūnų rajoną, 1960-1990 m. jis dirbo Troškūnų vidurinės mokyklos direktoriumi. Švietimo skyriuje dirbo ir Antanas Ramanauskas (g.1930 09 20) bei Ona Bartulytė (g. 1931 m. gegužės 27 d. Umėnuose) - 1956-1957 m. buvo švietimo inspektorė.
Septintajame dešimtmetyje pastatyti kultūros namai (rekonstravus buvusią sinagogą), paštas, rūbų parduotuvė ir restoranas. Panaikinus Troškūnų rajoną, miestas (teises gavo 1956 m. gruodžio 28 d.) ėmė nykti ir tebenyksta iki šiol. 1959 m. Troškūnuose gyveno 1495 žmonės, o 2000 metų kovo 9 dieną – 528.
Muziejininkė Teresė MIKELIŪNAITĖ 1947 m. įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigusi mokytojavo Troškūnų vidurinėje mokykloje. 1954–1957 m. dirbo Troškūnų rajono švietimo skyriuje inspektore, vedėja. 1958–1959 m. dirbo Troškūnų rajono DŽDT vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja kultūrai.
1953-1954 m. Troškūnų vidurinėje mokykloje muzikos, piešimo ir braižybos mokytoju dirbo Antanas Gražys. Jis buvo tai pat choro vadovas, kol dėl ligos iš mokyklos buvo atleistas, gydėsi atsinaujinusią tuberkuliozę.
Troškūnų apylinkės pirmininku (nuo 1983 iki 1990) ir viršaičiu dirbo Antanas Jankauskas (1990-1995), vėliau - Antanas Vaitkūnas (iki 2000 metų) ir Arūnas Giraitis (2000 metais), Janė Dilienė (2000-2012).
Dabartinė seniūnijos teritorija užima 29152,9 ha, gyvena 3626 žmonės. Čia yra trijų katalikiškų bendruomenių, besidriekiančių už seniūnijos ribų, centrai – Troškūnai, Raguvėlė ir Surdegis. Visuomenė istoriškai susiskirsčiusi į didesnes bendruomenes: Surdegio, Umėnų, Vašuokėnų, Rukiškio, Juostininkų, Kirmėlių, Raguvėlės, Mileikiškių, Vaidlonių, Smėlynės, Troškūnų senamiesčio, Latavėnų bei Kalnelių. Gražiai gyvena ir mažesnės kaimų bendruomenės, kuriose susibūrę vos po kelias šeimas, kurias vienija ne tiek kultūriniai siekiai, bet bendri darbai, bėdos, rūpesčiai, džiaugsmas, kasdienis gyvenimas.
Troškūnų bažnyčioje, ypač Kolpingo organizacijos centre dažnai vyksta susibūrimai, vasarą - klasikiniai muzikos ir kitokie, atviri visos plačios apylinkės žmonėms.
Kiti Troškūnų žmonių susibūrimų centrai – folklorinis ansamblis “Malmaža”, Troškūnų Kazio Inčiūros vidurinės mokyklos klubas "Europietis", klubas "Ąžuolas", Troškūnų, Smėlynės, Vašuokėnų bendruomenės, politinių partijų grupelės.
Troškūnų kraštiečių bendrija, įkurta 1996 m. švenčiant bažnyčios 300 metų jubiliejų, didesnių darbų neatliko.
Jaunimo folklorinis ansamblis, susikūręs 1997 m. pavasarį, beveik tris metus vadinosi Troškūnų nepriklausomu ansambliu. Tai daugiausia iš mokytojų sudarytas kolektyvas. Dabar vadinamas “Malmaža”, ansamblis dalyvauja svarbiausiuose Anykščių rajono folklorinėse šventėse “Padainuokime, suėję”, “Bėk, bėk žirgeli”. 1999 m. rugsėjo 18 d. atstovavo Lietuvą susigiminiavusių miestų antrajame kultūros festivalyje Hukvalde Čekijoje, o 2000 metų rugpjūčio mėnesį koncertavo Imoloje (Italija), 2003 m. ir 2007 m. - Pasaulio lietuvių dainų šventėje Vilniuje, 2005 m. - folkloro festivalyje Maduonoje (Latvija). 2006 metais išleido CD (27 dainos).
Troškūnų visuomenės klubas pradėjo veikti 1999 m. lapkrityje. Miestelio bibliotekos skaitykloje rengiami susitikimai su įdomiais žmonėmis, pokalbiai, parodos. 2001 metais buvo paminėtas vyskupo M.Valančiaus gimimo 200 metų jubiliejus. Ta proga skaityti pranešimai apie vyskupo gyvenimą ir veiklą, apie blaivybės sąjūdį. Miestelio bibliotekoje susirenka Troškūnų žmonės, veikia Interneto prieigos taškas.
Nuo 1996 m. kasmet Vašuokėnuose vyksta Maironio skaitymai, kuriuose dalyvauja Troškūnų, Raguvėlės, Surdegio, Vašuokėnų mokyklų mokinukai bei suaugusieji. Troškūnų vidurinės mokyklos mokiniai yra pasiekę didelių laimėjimų skaitovų konkursuose, teatrų festivaliuose.
[2] LVOA. F. 3377. Ap.55 B.154. L.65-66.
[3] Lietuvos žydų žudynių byla., p.133-134.
4. Albinas
Milčiukas-Tigras. Siekiant laisvės.
Dienoraštis. - http://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-27-t-2000/3757-siekiant
© Arūnas Giraitis
Naudojan šią informaciją - duokit nuorodą. Ačiū.
