Vietovė į miestelį išaugo XVII-XVIII a., kuomet 1696 m. įsikūrę vienuoliai bernardinai pastatė vėlyvojo baroko Švč.Trejybės bažnyčios ir vienuolyno ansamblį, įkūrė mokyklą, išaugusią į gimnaziją. Troškūnuose bernardinų vienuolynas buvo pastatytas 1698 metais. Tai buvo medinis vieno aukšto pastatas. Tada miestelis vadinosi Vladislavovu – Troškūnų dvaro savininko, Vladislovo Sakalausko, 1696 metais pasikvietusio vienuolius, garbei. Prie vienuolyno veikė mokykla ( 1782 m. mokėsi 32, 1784 m. - 33, 1796 m. – 128, 1825 m. – 555 mokiniai). 1807 m. paversta kolegija. 1829 m. ji gavo gimnazijos teises, o 1840 m. perkelta į Panevėžį. Tačiau ir toliau Troškūnuose veikė parapinė mokykla, kurioje 1880 m. mokėsi 58 mokiniai.
Iš 1744 metų Vilniaus sinodo sąrašų matyti, kad tada Troškūnų parapija priklausė Ukmergės dekanatui.
Medinė bažnyčia ir vienuolynas išsilaikė iki 1743 metų gaisro. Po remonto pastatai dar stovėjo iki 1770 metų, kada gaisras liepos mėnesį juos galutinai sunaikino. Tais metais pradėtas statyti mūrinis vienuolyno vakarinis korpusas. Jis užbaigtas 1773 m. (ar 1772 m.). Jame buvo vienuolyno vyresniojo – gvardijono butas bei refektoriumas (vienuolyno salė, valgomasis). 1789 metais vienuoliai su parapijiečiais, vadovaujami bernardinų gvardijono Dominyko Dambrausko, pastatė naują mūrinę baroko stiliaus bažnyčią (architektas Martynas Knakfusas). Ją pastatyti padėjo Troškūnų dvaro savininkas Petkevičius. 1802 metais Ukmergės seniūnas Ignotas Morikonis savo lėšomis Rygoje nuliedino varpą, pavadintą “Ignotu”, sveriantį 1600 svarų. Bažnyčia Vilniaus vyskupo pagalbininko Dovydo Pilkausko buvo 1803 metų rugpjūčio 2 d. pašventinta Švč.Trejybės vardu. Apie 1850 metus Troškūnų parapijoje buvo 3130 tikinčiųjų, 57 kiemai, 46 bajorijos viensėdžiai, 15 palivarkų ir 210 dvarininkų žinioje esančių valstiečių šeimų. Bernardinų vienuolynas 1864 metų lapkričio 11 d. generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu buvo uždarytas. Uždarė gruodžio 18 dieną. Kaip rašė vysk. M.Valančius, taip buvo padaryta dėl to, kad “Troškūnų bernardinai nedraudė jiems priklausomoje bažnyčioje giedoti giesmes, priešingas valdžiai. Sukilėlių būrio vyresnysis Mineika 1863.V.6. užėjęs į vienuolyną ir buvęs priimtas. Bažnyčioje matyta keturi ginkluoti sukilėliai. Todėl Troškūnų vienuolynas, žalingas valdžiai, panaikintinas”. Paskutiniai Troškūnų bernardinai buvo išsiųsti į kitus vienuolynus: du į Palėvenę, penki į Agluoną, penki į Kretingą. Dalis pastatų palikta parapijos reikalams, kitus nusavino rusų valdžia. Po 1875 metų gaisro buvo nugriautas vakarinis vienuolyno korpusas, kuris, kaip spėjama, buvo pastatytas buvusioje medinio vienuolyno vietoje. 1894 ir 1908 m. vyko bažnyčios ir vienuolyno remontas. Dėl lietuviškos veiklos 1896 m. nubaustas vikaras Vincas Pacevičius, 1902 m. – vikaras Pranas Janulaitis (istoriko Augustino Janulaičio brolis) 1. Prie bažnyčios 1902 m. suburti vyrų ir vaikų chorai.
XX amžiuje bernardinų vienuolynai veikė tik Kaune ir Troškūnuose. 1929-1937 metais Troškūnuose buvo įsikūrę pranciškonai. Jie įsteigė prieglaudą. 1929–1931 m. tėvas Pranciškus Kazimieras Čepulis rūpinosi po Pirmojo pasaulinio karo pranciškonų atgauto Troškūnų vienuolyno atgaivinimu, buvo vienuolyno viršininkas ir Troškūnų Švč. Trejybės parapijos klebonas. Matydamas, kad vietinių žmonių aukomis jis nepajėgs visų darbų padaryti, tėvas K. Čepulis išvyko į JAV ir, surinkęs aukų, atnaujino Troškūnų bažnyčią, vienuolyną, pastatė naują parapijos salę, įkūrė biblioteką. Ypač uoliai dirbo su tretininkais, 1929 m. spalio 29 d. į Trečiąjį Ordiną jis priėmė 89 pasauliečius.
1930–1937 m. vienuolynui vadovavo Napoleonas Butkevičius, kuris, tuo metu jau būdamas vyresnio amžiaus, aktyvesnės vienuolių veiklos nebeišplėtojo. Troškūnų vienuolynas neišgyveno, apie 1937 m. vienuoliai patys iš Troškūnų pasitraukė į Kretingą.
Turtingoje parapijos istorijoje vienas šviesiausių dvasininkų buvo 1937-1945 metais klebonu dirbęs kunigas Antanas Juška.
Kun. A.Juška gimė 1906 m. balandžio 28 d. Subačiaus miestelyje, po trejų metų kartu su tėvais ir vyresniu broliu Povilu persikraustė į Pamarnakių kaimą Palėvenės parapijoje. Mokėsi Subačiaus pradžios mokykloje, Kupiškio progimnazijoje. Pajutęs pašaukimą, įstojo į Kauno kunigų seminariją. „Kunigas, amžinas kunigas…“ – skambėjo laiminantys žodžiai 1929 m. gegužės 25 d., kai arkivyskupas Juozapas Skvireckas įšventino A.Jušką kunigu. Paskirtas į Panevėžį, uoliai darbavosi Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijoje, dėstė tikybą pradžios mokyklose, buvo amatų mokyklos kapelionas. Vikaru išbuvo ilgai, tad troško sunkesnio darbo.
Pagaliau vyskupo Kazimiero Paltaroko buvo pasiųstas dirbti klebonu į Troškūnus. Į miestelį atvyko 1937 m. balandžio 23-iąją, Šv. Jurgio dieną; tuo metu iš parapijos išvyko pranciškonai. Jis rūpinosi bažnyčia, parapijiečių dvasiniais reikalais, dalijosi su jais vargais ir džiaugsmais. Susižavėjęs italų šventojo Jono Bosko gyvenimu, Troškūnuose globojo, auklėjo ir į mokslus išleido keletą našlaičių bei neturtingų berniukų, vadintų „Juškos vaikais“. Jautriai išgyveno karo baisumus, vargus – juk nutrūko katalikiškų organizacijų veikla, turtingas kultūrinis gyvenimas, sudužo daugybės jaunuolių svajonės, viltys.
Po karo, 1945 metų rudenį, kun. A.Juška išvyko į Ramygalą, ten rūpinosi bažnyčios remontu, susprogdinto bokšto atstatymu 2.
Troškūnų parapiją administravo šie kunigai: 1945–1946 m. – Ignas Labanauskas, 1946–1959 m. – Antanas Baltrukėnas, 1960–1966 m. – Povilas Čiučkis, 1966–1988 m. – Jonas Bagdonas, 1989–1990 m. – Stasys Kazėnas SJ (g.1956-11-21), nuo 1990 m. iki šiol – Saulius Filipavičius, nuo 2003 m. jam talkina rezidentas Aurelijus Simonaitis.
Kažkada bažnyčios rūsiuose buvo šarvojimo koplyčia ir laidojimo patalpos, kuriose atguldavo vienuoliai. Po Antrojo pasaulinio karo kažkam šovė mintis vienuolių kapuose ieškoti aukso. Vandalai visus karstus išdraskė, žmonių kaulus išspardė. Visur mėtėsi žmonių kaulai, o nišose, kur buvo kapavietės, vietiniai gyventojai įsirengė pusrūsius bulvėms laikyti. Visas Troškūnų miestas čia savo bulves susivilkdavo 3.
Troškūnų Švenčiausios Trejybės bažnyčia nuo seno garsėja stebuklingu XVI a. švč. Mergelės Marijos paveikslu. „Madona su kūdikiu“ – vienas seniausių sakralinio meno pavyzdžių Lietuvoje. Jis nutapytas apie 1560 metus. Kažkada paveikslas kabojo pirmosios Troškūnų bažnytėlės didžiajame altoriuje. Kai bažnyčia degė, paveikslą pavyko išgelbėti. Tačiau nuo 1796-ųjų iki 1989-ųjų jis buvo laikomas dingusiu. Po paskutiniojo valstybės padalijimo Lietuva neteko nepriklausomybės ir tapo Rusijos imperijos dalimi. Manoma, jog vienuoliai, bijodami, kad caro valdžia žmonių stebuklingu laikomo Marijos paveikslo neišvežtų į Rusiją, užsakė ant drobės nutapyti iš to paveikslo keletą detalių: Marijos veidą, vaikelio veidą, rankas ir pėdutes. Tikrąjį paveikslą uždengę raudonu aksomu ant jo pakabino naująją drobę. Ją uždengė metaliniu rūbu, sudarydami įspūdį, kad čia yra tas pats, tik atnaujintas Marijos paveikslas. Tikriausiai vienuoliai galvojo, kad okupacija netrukus pasibaigs ir tikrąjį paveikslą bus galima atidengti. Bet caro valdžia vienuolyną uždarė. Išblaškyti vienuoliai išsinešė ir paveikslo paslaptį. Paslėptas po raudona aksomine užuolaida jis kabėjo iki 1989-ųjų. Būtent tada buvusio Troškūnų bažnyčios klebono Stasio Kazėno iniciatyva buvo tvarkomas Marijos altorius. Nuplėšę sutrūnijusį aksomą, darbininkai ir rado paveikslą.
Prie Troškūnų parapijos veikia A.Kolpingo draugijos centras. Čia organizuojami krikščioniško socialinio mokymo seminarai. Draugija dalyvauja rengiant vietinius ir tarptautinius projektus švietimo ir socialinėje srityse. Ypatingas dėmesys skiriamas jaunimui ugdyti. Pagrindinis Lietuvos A.Kolpingo draugijos tikslas yra padėti savo nariams būti tikrais krikščionimis visose gyvenimo srityse: šeimoje, darbe, profesinėje, bažnytinėje ir visuomeninėje veikloje 4.
2006 metų birželio 1-osios vakare Troškūnų klebonas kanauninkas Saulius Filipavičius kartu su seminarijos kurso bičiuliais šventė 20 metų kunigystės jubiliejų.
Šv. Mišių aukai Švč.Trejybės bažnyčioje vadovavo kan. S.Filipavičius kartu su dar 12 šventiškai baltai apsirengusių kunigų. Brolis pranciškonas Rimantas Mykolas Letkauskas per pamokslą prisiminė, kaip jie, 19 jaunų vyrų, lygiai prieš du dešimtmečius – 1986 m. birželio 1-ąją – vyskupų Liudo Povilonio, Vladislavo Michelevičiaus ir Vincento Sladkevičiaus buvo įšventinti į kunigus. To meto Lietuvos gyvenimo kasdienybė – ateistų siautėjimas, ypatinga žmonių pagarba kunigams, kova už tikėjimo laisvę. Brolis Rimantas kvietė būti tikrais krikščionimis ne tik bažnyčioje, bet ir gyvenime.
Didingas buvo Švč. Sakramento pagarbinimas, jaudinantis ramybės palinkėjimas, kunigai padavė ranką kiekvienam šventovėje buvusiam žmogui. Giedojo Troškūnų parapijos choras, folklorinis ansamblis „Malmaža“ ir Raguvėlės mergaitės. Kunigams buvo skirti gražiausi pavasario žiedai ir pagarbos žodžiai 5.
Arūnas Giraitis
Naudojant šią informaciją - duokit nuorodą. Ačiū.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą